Visų pirma, ar galiu būti truputį nepatogus? Kai iš verslo vadovų ar savininkų išgirstu frazę „neturiu laiko“, aš netikiu. Skamba pažįstamai? Verslo pasaulyje „užimtumas“ neretai laikomas statuso ženklu, tačiau laikas nėra mistinis trūkumas, tai pasirinkimas. Vietoj žodžių „neturiu laiko“ dažnai derėtų sakyti „tai nėra prioritetas“. Dėmesys ribotas: prefrontalinė žievė, mūsų smegenų planavimo centras, negali efektyviai aprėpti begalės užduočių vienu metu, nes yra imli energijai ir jautri perkrovai. Kai bandome daryti viską iškart, kiekviena papildoma užduotis „suvalgo“ dalį smegenų išteklių, silpnindama gebėjimą susitelkti į tai, kas iš tiesų svarbu. Kitaip tariant, visi turime po 24 valandas per parą: klausimas, kam jas panaudojame. Tad leiskite papasakoti mano istoriją.
30 dienų Tailande: laiko eksperimentas
2025 m. vasarą 30 dienų dirbau ir keliavau po Tailandą su šeima. Per tą laiką atradau, kiek daug galima nuveikti, kai aiškiai susidėlioji prioritetus. Iš 30 rytų net 25 pradėdavau ~6:00 val. ir skirdavau 3-4 valandas pasivaikščiojimams pėsčiomis. Per mėnesį taip sukaupiau 500 km žingsnių! Kiekvienas rytinis žygis atverdavo vis naujas perspektyvas: per vieną mėnesį pamačiau tiek, kiek per metus vargu ar įmanoma išvysti sėdint biure. Jaučiausi gyvas, smalsumas vedė pirmyn su kiekvienu žingsniu.

Per tą patį mėnesį spėjau sudalyvauti 85 susitikimuose: nuo individualių pokalbių su klientais ir koučingo sesijų iki verslo augimo bendruomenės diskusijų. Kiekvieną dieną radau laiko šeimai (juk keliavome kartu!). Nepamiršau ir verslo: nuotoliniu būdu prižiūrėjau įmonės reikalus (išrašiau ir apmokėjau sąskaitas, parengiau medžiagą konkursui, nepraleidau savaitinių komandos susitikimų). Beje, kelionėje lokaciją keisdavome kas 2-3 dienas, tad nuolat buvome kelyje. Veiklos intensyvumas prilygo startuolio gyvenimui, tačiau jaučiausi laisvas, o ne perdegęs.
Vienintelis dalykas, kurio sąmoningai nedariau: neskrolinau socialinių tinklų, neleidau laiko beprasmiuose telefoniniuose pokalbiuose, nežiūrėjau televizoriaus ar naujienų. Ir štai čia slypi atsakymas, iš kur atsirado tiek laiko: vidutinis žmogus socialiniuose tinkluose praleidžia daugiau nei 2 valandas kasdien. Aš šias valandas atkovojau savo svarbiausiems dalykams. Žinoma, tai nebuvo lengva, nes socialiniai tinklai sumaniai pasinaudoja mūsų neuromokslinėmis silpnybėmis: kiekvienas pranešimas ar „Like“ suteikia smegenims nedidelį dopamino pliūpsnį (neurotransmiterio, susijusio su atlygio laukimu ir motyvacija), todėl norisi vėl ir vėl grįžti patikrinti ekraną. Tai tarsi mažyčiai lošimo automatai mūsų kišenėse, nepastebimai praryjantys brangų laiką. Tačiau atsisakius šio triukšmo, paaiškėjo, kad laiko man niekada netrūko: jis tiesiog buvo leidžiamas ne ten, kur derėtų. Tiesą sakant, laiko turi kiekvienas, tik ne visi jį panaudoja tikslingai.
Vertybės ir tikri prioritetai
Mano intensyvusis mėnuo nebuvo chaotiškas. Veikiau priešingai: kiekviena dienos veikla derėjo su mano esminėmis vertybėmis ir turėjo prasmę. Viskam, kam skyriau laiką, atradau aiškų kodėl. Štai mano vertybės ir kaip jos atsispindėjo kasdienybėje Tailande:
- Rūpestis (Care): kokybiškas laikas su šeima kiekvieną dieną; nuoširdus dėmesys klientams ir net naujiems partneriams sutiktiems Tailande.
- Skaidrumas (Transparency): kasryt atvirai dalinausi savo mintimis su bendruomene socialiniuose tinkluose (be pagražinimų, tarsi viešas mini dienoraštis), taip kurdamas pasitikėjimą.
- Atradimai (Discovery): rytiniai pasivaikščiojimai leido patirti šalį iš vidaus.
- Savirealizacija (Self-realization): Tailande, kanadiečių sistemos verslo mokymuose, tęsiau mokslus apie komandos dinamiką ir organizacijų vystymą; investavau laiko į savo tobulėjimą.
- Sveikata (Health): beveik kasdien 3-4 val. aktyvaus ėjimo gryname ore; niekada gyvenime nesijaučiau toks energingas ir sveikas!
Visos šios veiklos ne šiaip užpildė kalendorių, jos užpildė mane prasme. Įdomu tai, kad net mokslas paaiškina kodėl: kai darome tai, kas mums iš tiesų svarbu, smegenys tarsi padėkoja ir išskiria daugiau dopamino, vadinamojo motyvacijos cheminio neurotransmiterio. Kai jaučiame progresą, ryšį ar aiškų tikslą savo veikloje, motyvacija auga. Taigi veikla, kuri derėjo su mano vertybėmis, faktiškai įkrovė mane energija: net ir ilgi kilometrai pėsčiomis nevargino, o teikė džiaugsmą ir entuziazmą.
Grįžęs po šios kelionės dar aiškiau supratau: kai sakome „neturiu laiko“, dažniausiai tai reiškia, jog kiti dalykai užėmė aukštesnį prioritetą mūsų sąraše. Jau dešimtmetį stengiuosi neištarti sau šių žodžių. Jeigu kažkas man svarbu, aš visada rasiu tam laiko, o jei nerandu, vadinasi sąžiningai pripažįstu, kad tai šiuo metu nėra mano prioritetas. Toks vidinis skaidrumas, atvirumas sau pačiam, ne tik padeda efektyviau susitvarkyti su užduotimis, bet ir leidžia jaustis ramiau, juk save apgaudinėti neverta.
Ar Jūs vis dar „neturite laiko“? 😉
Kviečiu stabtelėti ir pagalvoti, kokiam svarbiam dalykui šiandien sakote neturintys laiko, nors iš tiesų tai tėra žemesnis prioritetas? Drąsiai parašykite man ir pasidalinkite savo mintimis. Kam Jums šiuo metu labiausiai trūksta laiko (o gal tiesiog nedrįstate to dalyko iškelti į prioritetų sąrašo viršų)?
Nekantrauju sužinoti Jūsų istorijas ir atradimus!
Daugiau apie tai, kaip atskirti, kas iš tiesų yra Jūsų darbas, rasite straipsnyje „Tu neturi laiko?“.
Pirmą kartą išsiųsta naujienlaiškiu 2025 m. rugpjūčio 26 d.