Kartą paklausiau vieno verslo savininko, ar dalyvaus vienoje verslo konferencijoje.
Atsakymas buvo trumpas. Pranešėjus didžiąją dalį girdėjau, temos man aiškios.
Nesiginčijau. Nes tą patį sakinį tuo metu pagavau ir savo paties galvoje, kai žiūrėjau į renginio programą. Šitą jau žinau. .
. Ir tai normalu. Informacijos šiandien daugiau nei laiko jai. Mokomės po minutę, tarp susitikimų, iš telefono. Mikromokymasis tapo norma. Viskas, ko reikia, yra už vieno paspaudimo.
Tik čia ir spąstai.
Problema ne ta, kad nežinai. Problema ta, kad žinai. Ir todėl nebežiūri.
Savo verslą matai kasdien, daug metų iš eilės. Kuo ilgiau matai, tuo mažiau pastebi. Ne todėl, kad esi neatidus. Todėl, kad viską, ką matai, jau sau paaiškinai. Kiekvienas skaičius turi savo istoriją. Kiekvienas žmogus turi savo priežastį. Kiekviena problema turi savo „pas mus taip yra“.
Iš vidaus aklųjų zonų nesimato. Tokia jų prigimtis.
O žmogus iš kitos srities jų neturi. Jis nežino, kaip pas Tave yra. Todėl klausia to, ko Tu savęs nebeklausi. Ir dažnai pamato per pirmą pokalbį tai, ko Tu nematėi metų.
Būtent čia mikromokymasis Tau nepadės. Algoritmas rodo tai, ko ieškai. O ieškai savo srityje, savo klausimų, savo žodžių. Jis aštrina tai, ką jau žinai. Bet niekada neparodys to, apie ką net nepagalvojai paklausti.
Mikromokymasis atsako į klausimus, kuriuos jau turi. Žmogus iš kitos srities duoda klausimą, kurio dar neturi.
Kitas savininkas neseniai parašė. Tai, kas veikė kažkada, jau nebeveikia. Jis nemelavo. Bet iš vidaus pamatyti, kas turi keistis, jam nepavyko. Reikėjo žvilgsnio iš šono.
Sakinys „“ yra brangiausias sakinys versle. Jis nekainuoja nieko tą dieną, kai jį ištari. Kainuoja vėliau. Tuo, ko nepamatei.
O klausimas Tau šiandien nepatogus. Kur savo versle esi labiausiai tikras, kad viską žinai? Ten dažniausiai ir yra akloji zona.
Pirmą kartą išsiųsta naujienlaiškiu 2026 m. rugsėjo 8 d..