Ilgą laiką galvojau, kad motyvacija yra vidinis raumuo. Arba jį turi, arba ne. Arba paspaudi save, arba esi silpnas. Kuo labiau save spaudžiau, tuo labiau jutau, kad jos mažėja. Atrodė paradoksalu: darau daugiau, stengiuosi labiau, bet viduje darosi tuščiau. Kol vieną dieną pagavau save galvojant, kad galbūt motyvacija gimsta ne tik iš disciplinos. Galbūt ji gimsta ir iš ryšio su kitais žmonėmis aplinkui?
Lengviausia pasaulyje yra matyti, kas kituose neveikia. Kas netobula, kas erzina, kas „ne taip“. Tai daro visi. Tam nereikia nei drąsos, nei sąmoningumo. Bet kur kas sunkiau yra sustoti ir nuoširdžiai paklausti savęs: ką gero aš matau šiame žmoguje? Ko iš jo galėčiau pasimokyti, net jei jis mane erzina? Būtent čia ir prasideda sunkioji dalis.
Aš ilgą laiką neturėjau autoritetų. Buvo etapas, kai sau sakiau, kad neturiu idealų, neturiu, iš ko mokytis, nėra žmonių, kuriuos norėčiau sekti. Iš šono tai atrodė kaip savarankiškumas, gal net stiprybė. Iš vidaus, žiūrint dabar, tai buvo užsidarymas. Tiesa pasirodė daug paprastesnė ir kartu skaudesnė: man buvo sunku nuoširdžiai džiaugtis kito sėkme. Nes kito žmogaus augimas labai dažnai parodo tas vietas, kur pats dar nedrįsti augti. Sutinki?
Ne veltui Jim Rohn sakė, kad mes tampame penkių žmonių, su kuriais praleidžiame daugiausiai laiko, vidurkiu. Ilgą laiką šią mintį supratau labai paviršutiniškai, kaip patarimą „rinktis gerą aplinką“. Bet su laiku supratau gilesnį sluoksnį: tai ne tik apie įtaką, tai apie leidimą sau būti formuojamam. Jei esi tarp žmonių, kurių augimas tave motyvuoja, pradedi augti pats, net to nepastebėdamas.
Ir tikras klausimas nėra „iš kur gauti motyvacijos“. Tikras klausimas yra visai kitas. Ar gali norėti, kad kitam pasisektų labiau nei tau? Ar gali tikėti kitu žmogumi net tada, kai savimi abejoji? Ar gali jo šviesoje ne susitraukti, o užsidegti? (Šie klausimai geri ir partnerystėje)
Pavydas pats savaime nėra bloga savybė. Jis greičiau yra neišmoktas įkvėpimas. Kai pavydas virsta priešiškumu, jis žudo. Kai pavydas virsta smalsumu, jis maitina. Dažnai galvojame, kad įkvėpimas tiesiog „nutinka“, bet iš tiesų jis yra treniruojamas. Kiekvieną kartą, kai vietoj kritikos pasirenkame domėjimąsi, vietoj nuvertinimo klausimą, vietoj užsidarymo ryšį, mes mokomės naujo gebėjimo: matyti galimybę ten, kur anksčiau matėme grėsmę.
Tada nutinka keistas, bet labai svarbus dalykas. Kitų žmonių sėkmė pradeda duoti energijos, o ne ją atimti. Motyvacija ateina per žmones. Ne per citatas, ne per knygas ir ne per dar vieną metodą. Ji ateina per tuos, kurie primena, kas įmanoma, parodo, kas dar neišskleista tavyje, ir savo drąsa sujudina tavo stagnaciją. Kartais tie žmonės nebūna patogūs ar „malonūs“, bet jie būna tikri.
Todėl pabaigai noriu paklausti paprastai ir sąžiningai. Kas šiandien tavo gyvenime tave truputį erzina, bet, jei būtum visiškai atviras, ir labai įkvepia? Galbūt būtent ten slepiasi tavo pamiršta motyvacija. Ne viduje, o tarp žmonių. Jei jauti norą, pasidalink. Mokykimės ne konkuruoti, o augti vienas per kitą.
Pirmą kartą išsiųsta naujienlaiškiu 2026 m. sausio 13 d..