„Ko tu vis mokaisi? Tau nenusibodo? Jau seniai viską žinai.“
Kai tai išgirdau prieš daug metų iš žmogaus, kurį laikiau autoritetu, manyje kažkas susitraukė. Ne iš pykčio. Iš abejonės. Tą akimirką pagalvojau: gal tikrai? Gal jau gana ieškoti? Gal jau metas tiesiog sustoti ir būti tuo, kuris „žino“?
Ne todėl, kad tai buvo pasakyta piktai. Ne todėl, kad tai buvo konfliktas.
O todėl, kad tie žodžiai palietė vietą, kurioje buvau labai gyvas.
Ir skaudžiausia buvo ne pati frazė. Skaudžiausia buvo tai, kad trumpam ja patikėjau.
Gal tikrai su manimi kažkas negerai?
Gal aš per daug ieškau?
Per daug gilinuosi?
Per daug investuoju į save?
Tą jausmą prisiminiau šią savaitę po sesijos su klientu. Kalbėjomės apie augimą, apie tai, kas žmogų iš tikrųjų laiko gyvą viduje, ir jis pasakė sakinį, kuris man priminė šią istoriją:
„Aš mokausi, nes tada jaučiuosi gyvas. Jaučiuosi laisvas, kai plečiu savo horizontus.“
Paskui pradėjome vardinti, kaip tas mokymasis atrodo jo gyvenime realiai. Ir kai suskaičiavome, paaiškėjo, kad į savo augimą jis investuoja apie 10 valandų per savaitę.
10 valandų.
Ne todėl, kad „reikia“. Ne todėl, kad kažkam kažką nori įrodyti. O todėl, kad jis nenori sustingti. Ir aš labai aiškiai pajutau, kodėl šitas pokalbis mane taip stipriai palietė.
Nes aš irgi taip jaučiuosi. Mokydamasis jaučiuosi gyvas. Mokydamasis jaučiuosi laisvas.
Mokydamasis aš ne tik sužinau daugiau. Aš plečiu save. Ir kai sakau „mokymasis“, turiu omeny ne tik knygas.
Tai mentoriai. Tai bendruomenių sesijos. Tai koučingas. Tai psichoterapija. Tai AI treneris. Tai kvėpavimo treneris.
Tai klausimai, kurie nepatogūs, bet tikri. Tai pokalbiai, po kurių nebegali likti toks pats.
Kartais vienas sakinys iš mentoriaus pakeičia kryptį.
Kartais viena terapijos įžvalga nuima svorį, kurį nešiojaisi metų metus.
Kartais vienas klausimas sesijoje priverčia pamatyti save naujai.
Kartais viena knygos pastraipa ateina tiksliai tada, kai labiausiai jos reikia.
Ir gal todėl man vis dar truputį liūdna, kai girdžiu:
„Aš jau viską žinau.“
„Aš jau ekspertas.“
„Ką aš dar galiu iš jo išmokti?“
Nes dažnai tai nėra stiprybės ženklas. Dažnai tai yra tyliai užsidarančios durys. O augimas beveik visada prasideda ten, kur durys dar lieka praviros.
Jeigu ir Tu kada nors jauteisi keistas todėl, kad vis dar ieškai, vis dar klausi, vis dar skaitai, vis dar investuoji į save, noriu Tau pasakyti labai aiškiai: su Tavimi viskas gerai 😊.
Gal net priešingai. Gal būtent tai ir yra vienas gražiausių brandos ženklų, ne apsimesti, kad jau viską supratai, o turėti drąsos likti žmogumi, kuris vis dar mokosi.
Šiandien man tikras stiprumas yra ne turėti visus atsakymus. Tikras stiprumas yra turėti drąsos likti atviram.
Atviram naujai minčiai. Naujai perspektyvai. Naujai knygai. Naujam klausimui. Naujam savo paties etapui.
Todėl man sekmadienis dažnai yra knygos diena. Ne kaip pareiga. Kaip priminimas, kad dar gyvenu smalsiai.
Ir šiandien noriu pakviesti Tave į labai paprastą, bet tikrą pokalbį.
Ką šiandien skaitai Tu? Pasidalink ne tik knygos pavadinimu. Pasidalink, kodėl būtent ši knyga dabar yra su Tavimi.
Gal ji ramina. Gal ji augina. Gal ji gydo. Gal ji padeda geriau suprasti save, santykius, verslą ar gyvenimą.
Nes kartais vienas knygos pavadinimas tampa daug daugiau nei rekomendacija.
Kartais jis tampa veidrodžiu.
O kartais pradžia visai naujo etapo.
Pirmą kartą išsiųsta naujienlaiškiu 2026 m. balandžio 14 d..